Veiklos ir atrakcijų sala – Reunjonas (3/3)

Reunjone veikti tikrai yra ką: galima leistis parasparniu, eiti į romo gamyklą ir ten išragauti visokio amžiaus romus arba apžiūrėti salą iš aukštybių, skrendant malūnsparniu. Tik rinkis ir spėk viską apžiūrėti.

Parasparniu aš nesileidau, nes išbandžiau šį malonumą Graikijoje.  Bet jeigu tai domina jus, viskas vyksta prie Saint Leu miestelio. Jeigu nežinote ar labiau norite, ar labiau bijote, kaip tas Liūtas iš Geltonų Plytų Kelio, tiesiog nuvažiuokite į paplūdimį, kur jie leidžiasi ir grožėkitės. 

 

Kaina prasideda nuo 60 eurų. Vaikams minimalus amžius neribojamas (domėjomės, nes turiu vieną dukterėčia, kuri svajoja skristi), bet svarbu jog nepanikuotų ir intruktorius galėtų susikalbėti.

Mes išbandėme kitą malonumą – leistis su dviračiu nuo Maido kalno 2200 metrų aukščio iki Saing Gilles miestelio, beveik tiesiai į paplūdimį. 35 kilometrų malonumas. Rinkomės grupę, kuri skirta visų lygių dviratininkams, bet yra ir tokiems, kurie nebijo nusilaužti kaklo ir išsidaužyti dantų. Jiems duoda tokį vežliuko Nindzės kostiumą. Ir kiek kitokius dviračius. Mūsų grupėje vienas leidosi su kalnų paspirtuku.

Grupė yra užvežavama su mikroautobusais į viršūnę, išsidalinam dviračius ir pirmyn. Vietomis tikrai reikia gerai įsikibti į vairą, bet mūsų grupėje buvo ir vaikų. Ir iš visų besileidžiančių, mačiau tik vieną krytį, ko pasėkoje drąsuolis gavo dovanų pleistrą ant čiurnos. Nieko labai baisaus, net gelbėtojų su malunsparniu nereikėjo kviesti. Kiekvienas dalyvis gauną ir po šalmą bei pirštines. Pasiklysti neįmanoma, nes leidžiamasi etapais, prie sankryžų visi sustoja ir laukia paskutinių. Visas malunumas slypi gamtos grožyje, kuris keičiasi sulig kiekvienu etapu ir klimatu. Nuo tamarindų (taip taip, ir aš šį žodį lietuviškai ką tik atradau) girios iki cukrašvendrių laukų. Puiki pusdienio veikla ir kūnui, ir sielai (akims labiausiai).

Kalbant apie cukrašvendres, visiškas absoliutus must šioje saloje (ir ne tik šioje) yra cukraus gamykla. Ir ne paslaptis, kad šioje vietoje gamina ne tik cukrų, bet ir…? Romą. Ar žinojote kokie yra trys kriterijai, kad romas būtų pažymėtas kaip senasis romas? Tiems, kurie nežino (aš irgi nežinojau), pasirodo reikia:

  • Romas turi būti statinėsi nemažiau nei tris metus
  • Statinės turi būti ąžuolinės
  • Statinės negali būti didenės nei 650 litrų.

Dar sužinojau jog statines atplukdo iš Metropolio (žemyninės Prancūzijos), po to kai dešimt metų jose palaiko konjaką. Statinės “gyvenimo” laikas yra 40 metų, tai romas niekada neužsibūna ilgiau nei 30 metų. Nuotraukų iš ten, kur romas laukia savo šlovės valandos neturiu dėl garų, kurie gali pakenkti fotoaparato varžteliais ir sriegeliams.

Tikrai įdomu pamatyti, kaip iš vidaus veikia gamykla, kuri dirba tik pusmetį per visus metus, nes nėra tiek cukrašvendrių. Sužinosite ką galima iš jų gaminti: cukrų, sirupą (le sirop la cuite), kurį galima naudoti kokteiliuose ir kitose variacijose, nes yra visiškas cukraus koncentratas ir, be abejo, romą. Valandos trukmės vizitas su gidu baigiasi įvairių romų degustacija, su komentarais, kad žinotumėt kuo skiriasi įvairūs romai ir kuo ypatingas yra šis, iš Reunjono salos. Įėjimas 12 eurų. “Raudono medžio” (Le bois rouge) gamykla yra maždaug 20 kilometrų nuo Saint Denis į rytų pusę. Važiuojant automobiliu viskas labai puikiai pažymėta. Na, o be jo atvykusiems, tikrai rekomenduočiau kuo greičiau išsinuomoti vieną, nes kelionė bus sudėtinga.

Kita must see, t.y. privalomų aplankyti vietų sąraše yra vanilės plantacija ir gamykla. Šioje vietoje suprasite kodėl ta vanilė taip velniškai brangiai kainuoja: pasirodo jas apvaisinančios bitės, gyvenusios Meksijoje jau išnykusios, tad kiekvieną žiedą reikia apdulkinti rankomis. Vanilė yra orchidėja, kurios žiedas žydi tik vieną dieną. Iš vieno žiedo išauga viena vanilės lazdelė. Ir nuo žiedo iki tol, kol vanilė tampa “naudojama” praeina nei daug, nei mažai, treji metai. Ir visas jos apdorojimas daromas rankomis, su saulės pagalba džiovinant (Pavyzdžiui šioje nuotraukoje matote vanilės lazdelės matavimo “aparatą”: viekviena lazdelė pridedama prie liniuotės ir keliauja į reikiamą skyrelį). Tai va, dabar visi žinosim, kodėl gera valinė kainuoja brangiai ir kodėl ją reikia vartoti su pagarba ir tik per šventes. Įėjimas kainuoja 5 eurus, vaniliniai ledai, kuriuos tikrai verta paragauti – tris. Gamykla yra maždaug 15 kilometrų nuo Saint Denis į rytų pusę.

Dar vienas tikrai vertas, bet menkai reklamuojamas – Indijos vandenyno muzikos intrumentų muziejus, kuris prieš trejus metus įsikūrė Hellbourg mieste. Muziejus nėra labai didelis, bet užtat galėsi išgirsti įvairių įvairiausių muzikos instrumentų garsų. Tinka ir nemokantiems prancūzų kalbos, ir tiems, kam meška ant ausies užmigo. Tobulai suorganizuotas, su audio gidais ir įvairiausiais instrumentais iš Madagaskaro, Indijos, Afrikos, Kinijos ir visur aplinkui. Kaina – 7 eurai suaugusiems.

Ką dar galima aplankyti? Kavos plantacijos! Plantacijos gal kiek per išdidus žodis, nes kol kas išaugintos kavos neužtenka vietinėje kavinėje, kad kasdien galėtute tos kavos paragauti. Viskas kiek panašiau į botanikos sodą. Reunjono salos kava yra brangiausia pasaulyje neapdorota kava – kilogramas virš 600 eurų. Neapdorotos, nes Indonezijoje palminio mustango iškakotos kavos pupų kilogramas kainuoja apie porą tūkstančių eurų. Bet, ar žinojote, kad pasaulyje yra tik dvi kavos rūšys? Arabica ir Robusta. O jų specifinį skonį suteikia dirvožemis, klimatas, vanduo, ir kiti gamtos parametrai? Šioje vietoje sužinosite apie Reunjono florą, jų kaitą ir kuo skiriasi egzotinės (įkurdintos žmonių), endeminės (būdingos tik tai vietovei) ir vietinės rūšys (“atvykusios” natūraliu būdu). Ši įdomi vieta yra prie Saint Pierre miesto, įėjimas ir vizitas su gidu 7 eurai.

Skrydžio malūnsparniu kainos prasideda nuo šimto eurų žmogui. Trumpiausias turas trunka vos ketvirtį valandos. Komentuoti nelabai galiu, nes nebandžiau ir nežinau, bet turėtų būti gražu. Platesnės ir tikslesnės informacijos ieškokite čia.

Šįkart tiek apie šį mažutį veiklos ir vasaros rojus Indijos vandenyne, kuris neapkrautas turistų srautais ir draugiškais vietiniais. Nors daugelyje vietų pažymėjo jog kalba angliškai, spėju situacija gali būti panaši, kaip humanitarinėse misijose: visi kalba, bet ką kalba, supranta tik tie, kas įkirtę akcentą ir vietinį “kalbos” mentalitetą. Prancūzų kalba ten labai pravarti. Vietinis žiemos oras nepalyginamas su karščiausia vasaros diena Lietuvoje. Saloje gana daug nedarbo, bet saugumo klausimu tikrai saugu ir nepavojinga. Aišku, galima sutikti romo padauginusių stipruolių, bet pavojų yra tikrai mažai. Patogu ir piniginiu klausimu, nes moneta yra mums pažįstamas euras. Kelių taisyklės prancūziškos, tad drąsiai nuomokitės automobilį. Nors aišku ir kainos prancūziškos! Na ir pagrindinis salos bruožas – čia susirinkusios rasės, etninės grupės, tautybės ir religijos. Niekam neįdomu kokios spalvos tavo akys ar plaukai, visi čia lygūs.

Norintiems keliauti, ieškantiems informacijos, galiu padėti, kreipkitės!

 

 

Paryžiuje gyvenu jau virš dešimt metų. Dirbau gerai apmokamą, bet sunkų ir nebeįdomų darbą, baigiau humanitarinių projektų valdymo magistrą ir įsidarbinau pas Gydytojus be Sienų. Gyvenimas karo zonose, susitikimas su tradicine medicina, šuviai sekmadienį ryte.. Visa tai tapo taip arti.

Leave a Reply