Baltieji gelbėtojai

Na ką, baltieji gelbėtojai, pakalbėkime apie white savior kompleksą. Tai neliečia tik baltųjų, bet tiesios išsivysčiųsių šalių gyventojų norą gelbėti Afrikos vaikus (ir apie UNICEF Lietuva košmarą). Pasaulyje gana populiarus turizmo ir savanoriavimo komplektas, vadinamas voluntyrizmu (volunteer (savanoris) + tourism (turizmas)). Ir gaunasi blogai. Čia tas pats, kas sumaišytumėt pietų antrą patiekalą su desertu. Nei šis, nei tas. Bet apie tai trumpai, tiems kas dar šio fenomeno negirdėjo (prisipažinsiu, mano pirkoji kelionė į Afriką irgi buvo panaši. Tad tikrai nesu šventuolė ir pirmą akmenį meskite į mano daržą).

Esmė paprasta: randi internete kokią vietinę organizaciją, susimoki ir skrendi (už savo santaupas) kažką kažkur kažkaip gelbėti į pasirinktą šalį. Yra dar lengvesnių variantų: įsijungi vienos iš įmonių (pvz. project-abroad.com), kuri siūlo įvairiausias programas nuo savaitės iki ilgalaikių praktiškai kiekviename pasaulio kampe. Bet tai kainuoja, ir nemažai. Deja, suma, kurią sumokėsite, pasieks tik šios kompanijos sąskaitas. Jums nereikia įrodyti, jog sugebate kažką daryti, kad galėtumėte dirbti tokį darbą savo šalyje. Jūs net galite lėkti mokyti Kambodžos vaikus anglų kalbos, net jei visą gyvenimą mokėtės vokiečių ir anglų išmokote tik iš netflix. Hmmm… baisu, ar ne? O jeigu dabar į jūsų vaiko pradinę mokyklą atvyktų koks devyniolikinis mokyklos nebaigęs beieškantis gyvenimo tikslo jaunuolis, vos išaugęs iš paauglio kūno, ir pradėtų jūsų vaikus mokyti ir fotografuoti (bei mokyti)?

Beje, apie fotografavimą. Siūlau tiesiog pasižiūrėti šį trumpą Norvegų nevyriausybinės organizacijos filmuką:

Na, o pabaigai, truputis praktinių dalykų. Kambodžoje, kurioje vis dar yra nesuskaičiuojamas kiekis vaikų namų, du trečdaliai tų vaikų turi bent mamą ar tėtį, o kartais ir abu. Kambodža nėra tokia varginga šalis, kaip Čadas pvz. Tai kodėl savanoriai vyksta ten? Nes ten saugu, yra jūra ir galima susikalbėti angliškai. Dar galima aplankyti Ankoro šventyklas. Ir gyvenimas Kambodžoje yra gana pigus, bei sąlygos puikios.

Vaikų namų vaikai, kurie sulaukia tūkstančių savanorių, kurie kartais savaitę ar dvi juos pamoko kokios nors angliškos dainelės ar ketvirtą kartą abėcėlės užaugo matydami tuos jaunuolius atvykstančius ir išvykstančius. Vaikas, nežinodamas jog jį ant rankų įmanti gražuolė mergina išvyks gal į Tailandą ar į Vietnamą už kelių savaičių ir niekada nesugrįš, prisiriša prie tos savanorės. Po to prisiriša prie antros. Prie penktos ir devynioliktos. Ir jis galiausiai supranta, kad tie, prie kurių jis prisirišo, išvyko ir niekada nesugrįžo. Nors žadėjo siųsti laiškus ir dovanas, bei aplankyti per kitas atostogas…

Ir dabar jau užaugo tų vaikų namuose užaugintų vaikų karta, kurioje baltieji gelbėtojai vyktavo praleisti turiningų atostogų. Ir visa karta gyvena absoliučiai vieniša, nes jie tiesiog nebesugeba užmegsti pasitikėjimo santykio su kitu žmogumi.

Jeigu netyčia jūs gyvenime buvote kažkada palikti savo mylimojo ar mylimosios. Prisiminkite kiek ilgai reikėjo pratintis kitą žmogų. O jeigu šį jausmą jūs būtute išgyvenę penkiasdešimt ar šimtą kartų?

Bet jei visgi jūs labai norite išvykti padėti į besivystančią šalį, pirmiausia įgykite patirties savo darbo srityje, įsidarbinkite tarptautinėje nevyriausybinėje organizacijoje, kurios darbina puikius darbuotojos, juos apmoko ir nuvykusius saugo ir rūpinasi. Ir galėsite vykti į tuos kraštus, kur tos pagalbos tikrai reikia, o ne ten, kur pagalba paklausa sukurta tik turistų norui patenkinti.

Paryžiuje gyvenu jau virš dešimt metų. Dirbau gerai apmokamą, bet sunkų ir nebeįdomų darbą, baigiau humanitarinių projektų valdymo magistrą ir įsidarbinau pas Gydytojus be Sienų. Gyvenimas karo zonose, susitikimas su tradicine medicina, šuviai sekmadienį ryte.. Visa tai tapo taip arti.

Leave a Reply