Pilietybė

Šįkart ne apie tai, ar reikia, ar nereikia; verta ar neverta; ką jūs manote ar ko nemanote. Tiesiog besidomintiems, pasidalinu savo patirtimi.

Kas seka Misiją Afriką, tai žino jog aš jau turbūt pusę savo gyvenimo esu Paryžiuje. Ojojoi, Paryžius.. meilės miestas ir tobula vieta sužadėtuvėms, apsipirkimui, atostogoms ir bet kam. Tai nebloga vieta ir gyventi. Bent man tikrai patinka ir nemanau jog tai labai pasikeis. Bet ne apie mes, ar ne? Taigi, pilietybė!

Spalį nusprendžiau jog prašysiu Prancūzijos pilietybės. Kodėl? Artėjant referendumui Lietuvoje, kai dabar kiekvienas lietuvis turi po giminaitį gyvenantį užsienyje, mano nuomone, na ir tikrai turėtų nubalsuoti už dvigubą pilietybę. Nemanot? Kita vertus, aš Lietuvoje balsavau tik pirmą kartą kai man suėjo 16 ar 18 metų ir daugiau mečiau būti dora lietuve. Su šia šalimi esu turbūt susijusi tiek, kad ten gyvena mano artimieji. Man nepavyksta didžiuotis jog esu lietuvė, nes aš manau, kad reikia didžiuotis tuo, ką tu padarei. Juk aš nepasirinkinau nei ten gimti, nei aš ten ką nors dariau kryžiuočių kovose, nei kai Lietuva buvo didumo iki pat Juodosios jūros. Taip pat kaip aš negaliu didžiuotis jog mano akys mėlynos. Bet čia yra mano asmeninė nuomonė. Ir jeigu jūs didžiuojatės būdamas lietuviu, tai valio! Aš su jumis labai tuo džiaugiuosi.

Esu netgi parašiusi straipsnį šia tema, siūlau į tai žiūrėti atlaidžiai, buvau tik šiek tiek pašėlusi paauglė aiškiai netelpanti nei savo kūne, nei mažame mieste ir svajojanti apie Paryžių.

Taigi, apie pilietybę, kiek dokumentų reikia ir visgi pagrindinis klausimas: ar labai sudėtinga. Nevardinsiu visų dokumentų, kuriuos išsiunčiau, nes viskas aišku priklauso nuo vietos, kur jūs gyvenate. Bėda ta, kad įvedus paiešką per vienur, rodo vienus reikiamus dokumentus, kitur kitaip. Prašo pavyzdžiui jūsų “leidimo gyventi” (carte de séjour), kurios mums jau nebereikia nuo 2004, bet galima pasidaryti savanoriškai. So what? Visi žino kiek bet kokia biurokratija užtruka Prancūzijoje, tai man rodos savo valia ten lyst irgi mažai norisi. Na bet aš įlindau dėl pilietybės….

Trumpai ko jums tikrai reiks:

  • Gimimo liudijimas. Tik neaišku kokio formato, nes A forma lyg ir netinka (čia vietinės lietuvaitės patarė, nesu garantuota, bent jų tai prašė), jie nori išrašo, išversto patvirtinto vertėjo su apostile. Iš dariau abu, kad išsirinktų kuris jiems tinka. A forma gausite labai greitai ambasadoje už 5 eurus. Na, o išrašą irgi užsisakiau per ambasadą už 20 eurų, tai gavau per porą mėnesių. Išverčiau pas savo mėgiamiausią vertėją Aurimą Dunauską, kuris tai daro taip greitai, kad aš išsiuntus vieną dieną, vertimą gaunu sekančią dieną ir dar būnu jam nesumokėjus. Jo adresas dunauskas@gmail.com Labai rekomenduoju. Deja, bet ambasada apostilės siūlė nedėti. Nes tai irgi kainuoja ir trunka porą mėnesių (po viso šito cirko, tas išrašas nebegalios, nes jis turi būti nesenesnis nei trys mėnesiai), ir šiaip privalo priimti be apostilės. Belieka palaikyti čiuriką, kad mano dosjė atsidurs kokio teigiamai nusiteikusio ir patirties turinčio valdininko rankose.
  • Tėvų gimimo, mirties ir vestuvių. Vienam ar abiems iš jų jau baigusiems savo misija čia, neaišku ar visko reikia. Aš pasirinkau siųsti viena iš tėvų gimimo, ir kito mirties liudijimus. Žiūrėsim.
  • Įrodymo, kad turite kur gyventi – na kaip gi be šito dokumento Prancūzijoje. Čia turbūt pats svarbiausias ir naudingiausias popierius. Reikės trijų paskutinių mėnesių jūsų išrašo už nuomos mokėjimą ir interneto arba elektros sąskaitos jūsų vardu.
  • Mokesčiai mūsų brangieji mokesčiai. Reikės paskutinių trijų metų jūsų mokėtų mokesčių išrašo (avis d’imposition) ir dar kito dokumento, kuris vadinasi P237, kurį galite užsisakyti internetu ir atsiųs jums paštu nemokamai.
  • Jeigu jūs mokėtės bent du metus Prancūzijoje aukštojoje mokykloje, kalbos egzamino jums nereiks (ufffff). Bet nepamirškite pridėti savo diplomų kopijų.
  • Paskutinių trijų mėnesių algalapių. Taip pat, kažkur radau, kad prašo paskutinių trijų metų lapkričio ir gruodžio algalapių. Pridėjau ir tuos, nors tikrai nežinau ar reikia.
  • Na ir dar ten kelių dokumentų jų nuožiūra, nes vistiek parašyta, kad gali jūsų paprašyti papildomų dokumentų. O mes prancūzus pažįstam, popierinius dokumentus jie mėgsta. Turbūt naujai atvykęs lietuvaitis pamestu akis, kaip mes dar pildom popierines formas. Na, bet čia tiesiog taip viskas vyksta.

Kas mane labai nustebino, tai jog manęs daug kas klausė (ir lietuvių forume, ir ambasadoj) “o tu žinai, kad prapasi Lietuvos pilietybę”?

Kiek užtruko? Pradėjau rinkti dokumentus spalį. Išsiunčiau ŠIANDIEN, kovo 12 2019. Pagal viską, turėčiau už poros metų būti prancūzė (tikiuosi franko lietuvė). Bėda ta, kad kai kurie dokumentai turi būt nesenesni nei trys mėnesiai. Tai tiesiog žaidimas: vieną dokumentą gauni, kitą keiti. Aš A formas savo gimimo liudijimo užsisakiau iš vis trejas per visą šį dokumentų rinkimo laiką.

Lietuvos ambasadoje dirba malonūs žmonės. Bet jeigu jums reiks pas juos užsukti, tai jie dirba tokiu beviltišku dirbantiems asmenims laiku: nuo pirmadienio iki penktadienio nuo 10 val iki 13 val. Net už prancūzų valdininkus geriau. Na bet tiek tos, nesiskųsiu. Viską padarė maloniai ir greitai.

Kiek man tai kainavo? Pirmiausia priklauso ar turite spausdintuvą ir kopijavimo aparatą. Aš šių neįskaičiavau. Už visą kitą:

  • 5 eurai už A formos gimimo liudijimą (tėtis savo atsiuntė tiesiai iš Lietuvos, tai nežinau ar mokėjo) + siuntimo kaina ir vokelis su ženkliuku, kad ambasada jums atsiųstų atgal
  • 20 eurai už gimimo liudijimo išrašą, kurio nežinau ar reikia.
  • 27 x du: vertimas mano gimimo liudijimo ir vieno iš tėvų mirties liudijimo. Dar du eurai už pašto paslaugas
  • 55 eurai – čia mokestis už pilietybę
  • 7,3 eu – apmokėtas 500g vokas, privalomą įdėti tarp dokumentų
  • 0,88 eu – už voką su ženkliuku, jeigu administraciją man norės atsiųsti laišką.
  • 5 eu už dvi privalomas nuotraukas
  • 8 eurai visų dokumentų siuntimas registruotu paštu
  • Iš viso, apie 150 eu. Šeši mėnesiai dokumentacijos. Ir nežinia kiek laukimo.

Tęsinys bus kitame etape!!!

Paryžiuje gyvenu jau virš dešimt metų. Dirbau gerai apmokamą, bet sunkų ir nebeįdomų darbą, baigiau humanitarinių projektų valdymo magistrą ir įsidarbinau pas Gydytojus be Sienų. Gyvenimas karo zonose, susitikimas su tradicine medicina, šuviai sekmadienį ryte.. Visa tai tapo taip arti.

Leave a Reply