Prisiminimai..

Jeigu man reiktų prisiminti tik vieną atminimą. Tik vieną ir vienintelį, bet tą, kuris sugrįžta netikėtu laiku ir netikėtose vietose. Sugrįžta ir sugrąžina mane į tą kitą realybę, į tą, kur kova už gyvybę deja būna labiau pralaimėta negu nugalėta. Realybę, kur belieka pasikliauti Dievu ar Alachu, nes žmogus ten tiesiog per mažas.

Kartais sugrįžta prisiminimai apie berniuką ir jo mamą, kuriuos vežėm ilgu duobėtu keliu iš miesto, esančio kovos zonoje, į ligoninę, esančią už septynių valandų kelio. Arba už šimto dvidešimt kilometrų. Aš neužtruksiu jums pasakodoma apie kelio būklę, kur tokį atstumą tenka važiuoti septynias valandas, tai tiesiog kitokia patirtis. Vaikas atrodė silpnas, bet mes visi tikėjom, jog suspėsim. Aštuonios mamos ant lanroverio galinių sėdynių spaudė savo glėbiuose vieną už kitus mažesnius savo vaikus, susukdamos juos į savo skaras, kad apsaugotų nuo dulkių, musių ir saulės spindulių. Ant miegančių mažylių kaktų kaupdavosi prakaito lašeliai, kurie atrodo kaip nukritus rasa ant jų veidų. Dabar atrodo, jog ta nukritusi rasa buvo jų mamų nebylios ašaros. Nors visada atrodė, kad jų vaikai neprakaituoja, jų mamos niekada neverkia..

Už valandos kelio, vienas berniukas tiesiog tyliai nustojo kvėpuoti mamos glėby. Kartu važiavusi medikų komanda jį dar bandė išplėšti iš nebūties improvizuotoje palatoje tiesiog kelio vidury, svilinančios saulės ir gaižaus karščio ir degėsių tvaiko dekore. Tas kvapas.. Tas mirties kvapas ir šis tylus išėjimas, nors dar prieš savaitę kitą su murzinokais marškinėliais buvai lygiai toks, kaip kiti. Šiandien palikdamas viską, vos du metus išgyvenęs užmerkei savo dideles akis su visam. Kaip protestas už tą pasaulį, kuris pasmerkė tave badui ir išsekimui, kuriame pirmą kartą įlipęs į automobilį nusprendei pasinaudoti kaip katafalku, nes antro karto turbūt būtų nebuve. Protestas pasauliui, kuris leido tavo kūną sulysti iki beveik išnykimo, kai tavo galva ir akys atrodė tiesiog per didelės. Taip, vaistai skirti ne tau, mažas žmoguti. Jie skirti ne tiems, kurių mamos niekada nėjo į mokyklą, ištekėjo iškeistos į tris ožkas ir gimdė tamsoje vos keturiolikos su akla pribuvėja. Jis skirti stipriesiems, galingiems, o paprasčiau tiems, kas turi už ką juos įsigyti. Meilės tam neužtenka. Tavo mamos gerklę perpjovė atsisveikinimo klyksmas, ji dar vienui viena, tokia rodos maža, bandė paslėpti tave nuo šio pasaulio savo glėbyje.

Kitos septynios mamos stipriai spaudė savo vaikus prie savęs akylai išsigandusiais žvilgsniais stebėdamos mirtį. Prie mirties nepriprantama. Ta tyla ir baimė spengė visų ausyse dulkių ir mašalų būryje. Laikas sustingo. Net vėjas sustojo. Mamos skausmo riksmas jo nesugrąžins. Jos sielvarto vienatvė tiesiog skrodė tą tylą vidury saulės išdžiovintos savanos ant smėlėto kelio duobių gulint jos dviejų metų nesulaukusio sūnaus kūnui.

Paryžiuje gyvenu jau virš dešimt metų. Dirbau gerai apmokamą, bet sunkų ir nebeįdomų darbą, baigiau humanitarinių projektų valdymo magistrą ir įsidarbinau pas Gydytojus be Sienų. Gyvenimas karo zonose, susitikimas su tradicine medicina, šuviai sekmadienį ryte.. Visa tai tapo taip arti.

Leave a Reply