Ech, tas Paryžius..

Biurokratija Paryžiuje nėra kažkuo labiau ypatinga nei kituose Prancūzijos departamentuose. Pagrindinis skirtumas yra žmonių ir valstybinių darbuotojų kiekis, kurio formulei nesutapus, procesai vyksta ne taip greitai, o kai kurie sulėtėja taip, kad nebežinai ar išvis kas nors dar vyksta. Prancūzai garsėja savo biurokratija ir, kartais atrodo, jog jie iš tavęs tyčiojasi arba juokauja. Pavyzdžiui, popierinių dokumentų pridavimas, laikymas ir tvarkymas. 

Papasakosiu jums istoriją iš asmeninės patirties, iš kurios galėsite suprasti situacijos absurdiškumą ir beviltiškumą. Arba, kodėl geriausiai dirbanti administracija Paryžiuje yra Lietuvos Ambasada? 

Laikas gyvenant Paryžiuje ėjo į antrą dešimtį, todėl teko keisti vairuotojo pažymėjimą, išduotą Lietuvoje. Nors oficialiai reikia keisti pragyvenus pusmetį svečioje šalyje, bet tuo metu vairavau retai ir žinodama, kiek laiko tai užims (mano « žinojimas » kiek tai užims buvo buvo juokingai trumpas, kiek tai jau trunka), tiesiog laukiau paskutinės minutės, kuri visgi atėjo. 

Norint priduoti savo dokumentus reikia nueiti į prefektūrą, tuo metu, kai turite susitikimą su valstybės tarnautoju. Į šį susitikimą reikia užsiregistruoti internetu, oficialiai tai « jums patogiu metu ». Atsidarius sistemą, supranti, kad jokių susitikimų artimiausius tris mėnesius nėra. O vėlesnių mėnesių sistema nerodo. Paskambinus nurodytu telefonu maloni tarnautoja pasakė, kad susitikimų yra, tik juos sistemoje šios komandos vadovas « atidaro » kelis kartus per savaitę ir užsiregistruoti galima tik internetu. Prasidėjo katės ir pelės žaidimas, aš darbe kelis ar net keliasdešimt kartų per dieną atidarydavau sistemos puslapį ir tikėdavausi rasti « laisvą » laiką. 

Sistemoje pasirinkus kitą pretekstą (pasikeisti prancūzišką vairuotojo pažymėjimą ar pan) buvo kelios laisvos « vietos » vidury dienos, bet nusprendžiau rizikuoti. Atėjus nurodytu laiku, savo eilės palaukus porą valandų, kur neskubantys darbuotojai priiminėjo interesantus, karts nuo karto vis pradingdami biuruose už uždarų durų, kur girdimas šurmulys išdavikiškai skelbė apie minimą gimtadienį arba kieno nors darbo kontrakto pabaigos šventimą. Mano numeriui sužybsėjus ekrane, įsijungiau savo plačiausią šypseną ir įsitaisiau prieš rūškaną darbuotoją, kurią tiesiog labai trukdžiau. Arba bent jau taip atrodė. Ji pakilnojo mano popierius (pranc. dosjė), kurį aš jau buvau paruošusi prieš kelis mėnesius, iš Lietuvos gautus dokumentus išverstus pas teismo patvirtintą vertėją (kiekvienos šalies administracija turi savo taisykles: Prancūzijoje vertimus reikia darytis pas sertifikuotus vertėjus, jokio lietuviams notaro patvirtinimo čia nėra ir nereikia; vertimo biurų irgi nėra, vertėjai yra nepriklausomi darbuotojai; sertifikuotų vertėjų sąrašą rasite ambasados puslapyje; patarimas iš patirties: certifikuotas vertėjas nereiškia gerą vertėją. Esu vertus savo gimnazijos brandos pažymėjimą, tai gavosi jog mokiausi gymnasium (pranc. sporto salė), o lietuviškas bakalauro diplomas išverstas žodžiu baccalauréat, prancūziškai reiškiantis brandos atestatą. Tad būkit atsargūs!)

Nors dosjė buvo pilnas, kitoj stalo pusėj dirbanti moteriškė man tiesiog pareiškė, jog mano pasiimtas susitikimas neatitinka mano prašymo, tad ji niekuo man negali padėti. Mano gailus žvilgsnis, dar didesnė šypsena, nei bandymai ginčytis nepadėjo, bakšišo siūlyti nenorėjau, nes spėju būtų nesupratus. Arba iškvietus apsaugą. O gal ir paėmus? Nežinau.. niekada nebandžiau. 

Kitą dieną pradėjau nauju bandymu gauti naują susitikimą. Tik šįkart gerą. T.y. europietiškų teisių keitimui. Ir tai užtruko. Užtruko ilgai ir nuobodžiai, kol vieną dieną, įsijungus puslapį, aš pamačiau vieną laisvą vietą. Kaip išprotėjusi puoliau rezervuoti, bet buvo jau per vėlu. Nes kažkas turbūt irgi ją rezervavo tuo pačiu metu, arba pusę sekundės anksčiau. Po kelių gerų savaičių bandymo gauti susitikimą, man visgi pavyko. Pusę dešimt ryto, manęs iš naujo laukė kažkas. Kadangi buvau nesenai pakeitusi darbo vietą, darbo diena prasidėdavo maždaug prieš dešimtą, nusprendžiau jog laisvadienio neimsiu ir, blogiausiu atveju, pavėluosiu pusvalandį. Jau matau, kaip juokiasi tie, kas žino, kaip veikia tokios administracinės vietos Prancūzijoje: ateini penkiolika minučių prieš susitikimą, praeini apsaugą, kuri tave tiesiogiai taip išpurto, kad dar galvoji jog greitai prašys nusismaukus kelnes atsitūpus pakosėti. Viskas gerai, vyručiai, aš tik noriu pasikeisti savo vairuotojo pažymėjimą! Bet pastatas tas pats, kur prašoma politinio prieglobsčio, tad apsauginiais dirbantys policininkai ypatingai blogai nusiteikę. Vos pro apsaugą praėjusios dvi azijietiškos kilmės merginos baugiai dairėsi ir ieškojo kur eiti toliau, buvo skubiai pašieptos, kad Eifelio bokštas stovi ne čia. Einam toliau, nesiginčyjam, kiekvienas rūpinasi savo reikalais. Laiku atėjusi į laukimo salę, supratau, jog tai tęsis kiek ilgiau. Po gerų poros valandų, kai savo naujam darbui pranešiau jog eidama į darbą laiptinėje radau nusiritusią seną moterį, ir dabar laukiu su ja greitosios (nesąmonė, bet man reikėjo kažko įtikinamo), sulaukusi savo eilės, vėl su šypsena, atsisėdau prieš valstybės tarnautoją. Jis pavartė mano dossier su visais dokumentais ir pareiškė, jog vairuotojo pažymėjimo kopija yra padaryta nespalvotai, todėl jis prašymo priimti negali. Bandžiau ir mandagiau, ir pikčiau, bet netrukus pikta, kaip velnias, keliavau į darbą. Kopijos jie biure negali pasidaryti, nes neturi spalvoto kopijavimo aparato. 

Ieškom naujo susitikimo, tik dabar aš jau gudri, išnaršiusi visą internetą, supratau jog savaitės susitikimai « atsilaisvina » kiekvienos dienos penktą po pietų. Jie dingsta tokiu greičiu, jog suklysti neįmanoma, nes visi kiti susitikimai būna užimami. Imu kas pakliuvo. Imu ir laisvadienį, nes moterys laiptinėse krenta ne kasdien. Pasidariusi porą spalvotų kopijų, patikrinus savo dossier dar keturis kartus, perskaičius pusę knygos laukiamojoj salėj, mano prašymas yra priimamas. Gruodžio 7, 2017. Man yra išduodamas lapelis, jog internete po poros savaičių galėsiu sekti mano vairuotojo pažymėjimo gamybos procesą, ant kurio parašyta, jog po trijų savaičių mano prancūziškas pažymėjimas atkeliaus tiesiai į pašto dėžutę. Taip pat išduodamas oficialus raštas, jog man suteikiama galimybė du mėnesius vairuoti Prancūzijos teritorijoje. Kodėl du mėnesius, kai už trijų savaičių gausiu naują pažymėjimą? Gali užtrukti, sako man dama, priėmusi mano dokumentus. Ji taip pat priduria jog su tuo ką tik išduotu oficialiu raštu vairuočiau atsargiai, nes kai kurie policininkai jo nepripažįsta. Okey galvoju, už trijų savaičių viskas baigta, tad nesiginčysiu aš su ja kas ir kaip. Sausį pasikeičia visa vairuotojo pažymėjimų išdavimo sistema Prancūzijoje, norint pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, dokumentus reikia siųsti į vieną biurą Prancūzijoje ir laukti. 

Trys savaitės prabėgo, prabėgo ir tie du mėnesiai, bet mano pašto dėžutė nieko iš prefektūros nesulaukė. Nulekiu prasitęsti to leidimo vairuoti, šįkart man jį išduoda pusmečiui, sako laukti gali tekti keturis mėnesius. Bandau skambinti ant vieno iš išduotų dokumentų nurodytu telefono numeriu, numeris neegzistuoja. Internete randu kitą numerį, skambinu, laukiu. Laukiu. Kantriai laukiu. Atsiliepusi moteriškė man sako, jog ji nieko nežino, sistema pasikeitė, dabar kiti tuo užsiima, bet nežino nei kas, nei kur. Sako: reikia laukti. Po pusmečio jau beveik baltą mešką paleidusi savo viduje sėdžiu ir verdu toje pačioje eilėje. Galvoju nukąsiu kuriam nors galvą. Naujas darbuotojas aiškina, jog jiems reikia kažkokio dokumento iš ambasados. Aš mandagiau šypsausi, po to bandau dar mandagiau jam pasakyt jog laikas gana ilgas, jis man sako jog trūksta darbuotojų, be to streikai ir dar sistema pasikeitė. Sunkus tas gyvenimas. Visiems sunkus. Ypač prancūzų administracijoje. Skundžiasi, jog lietuviška „Regitra” jiems neatsako į užklausą siųstą, kai pateikti dokumentai, ir jeigu neatsakys dar per pusmetį, jie atsisakys išduoti vairuotojo pažymėjimą. Tuo pačiu išrašo naują leidimą vairuoti pusmečiui, bet suklysta ir gaunu jį  galiojantį pusantrų metų. Nieko nesakau, nes gal tai mano paskutinis laikas, kai galiu vairuoti? Paskambinu ambasadai, bet prefektūra buvo tokia neaiški, kad bandau jų prašyti išduoti  « kokį nors » paaiškinantį dokumentą. Ambasadoriaus padėjėjo priimta, jau kitą dieną sulaukiu iš ambasados laiško prefektūrai, kuriame patvirtinama „Regitros informacija ir prašoma suteikti man vairuotojo pažymėjimą. Žinau, jog skamba juokingai, bet tai buvo geriausia, ką galėjau sugalvoti. Nunešu tą dokumentą į prefektūrą, kaip ir kiekvieną kartą, pirmas atėjęs, pirmas ir priimtas, o ten gyva eilė, kaip pas dantistą pirmaisiais nepriklausomybės metais. Laukiu. Ilgai. Priėmusi dama sako, jog dokumentas netinka, ir šiaip dokumentai iš ambasados netinka. Reikia iš „Regitros”, kuris yra mano dossier, išverstas patvirtinto vertėjo. Liepia laukti. Praeina metai. Praeina antri. 2019 Kalėdos. Aš Lietuvoj netekus kantrybės darau kaip visi (nedetalizuosiu, bet manau, jog supratote. Užtruko lygiai dvi dienas ir 50eu užsakyti pažymėjimą, kurį man pagamino per 3 darbo dienas). Grįžtu namo į Paryžių. Atsidarau pašto dėžutę. Ir ką aš randu? Prancūzišką vairuotojo pažymėjimą. Visa tai užtruko nei daug nei mažai, beveik 25 mėnesius. 

Paryžiuje gyvenu jau virš dešimt metų. Dirbau gerai apmokamą, bet sunkų ir nebeįdomų darbą, baigiau humanitarinių projektų valdymo magistrą ir įsidarbinau pas Gydytojus be Sienų. Gyvenimas karo zonose, susitikimas su tradicine medicina, šuviai sekmadienį ryte.. Visa tai tapo taip arti.

Leave a Reply